Dalia Mikoliūnaitė

Gimė 1974 m. gruodžio 27 d. Biržuose. 1993 m. baigė Biržų "Atžalyno" vid. m-klą ir Biržų Vaikų muzikos mokyklą. 1993-1997 m. studijavo Vilniaus Universitete filologijos fakultete ir "Keistuolių teatro" studijoje. 1998 m. su kurso draugais įkūrė "Teatriuką".
VšĮ "Teatriukas" administracijos vadovė nuo 1999 m.
2006 m. baigė kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Interviu leidyklos KRONTA žurnaliuke vaikams "Laimiukas", 2004 m.

"Laimiukas": Kuo norėjai būti užaugusi? Kodėl tapai aktore?
Dalia: Kai buvau maža, žavėjausi visais sutiktais žmonėmis: darželyje norėjau būti darželio auklėtoja, pradinėse klasėse – pradinių klasių mokytoja, po to – literatūros mokytoja, pionierių vadove, turiste (lankiau turistų būrelį), dainininke (10 metų lankiau muzikos mokyklą) , rašytoja (rašiau eilėraščius, straipsniukus mokyklos laikraščiui), parašiutininke (svajojau šokinėti parašiutu), beglobių gyvūnų prižiūrėtoja (priglausdavau iš lizdų iškritusius paukščiukus, beglobes kates), netgi krepšininke (nesvarbu, kad mano ūgis iki šiol yra 155 cm.)!
Aktore tapau netikėtai – tiesiog pamačiau “Keistuolių teatro” spektaklį “Aukštyn kojom” ir pamilau toki spalvingą, muzikinį, laisvą, žaismingą teatrą. Man pasisekė, nes kaip tik tais metais Keistuoliai rinko studentus ir aš įstojau.

"Laimiukas":Kokių „baubų“ bijojai vaikystėje?
Dalia: Baubų mano vaikystėje nebuvo – viskas buvo natūralu ir aišku.

"Laimiukas": Kokia puikiausia tavo išsipildžiusi svajonė?
Dalia: Mano puikiausia išsipildžiusi svajonė? Dar būdama 3 metų pasakiau mamai, kad noriu gyventi Vilniuje. Vilnius man atrodė pasakiškai gražus per nespalvotą televizorių, kuomet orų pranešėja skelbdavo rytdienos orus, o fone rodydavo Vilniaus vaizdus. Ir ši svajonė išsipildė.

"Laimiukas": Kada arba kur aplanko įkvėpimas, smagūs sumanymai?
Dalia:Smagūs sumanymai dažniausiai gimsta bendraujant su įdomiais žmonėmis, fantazuojant ir kuriant.

"Laimiukas": Kuo norėtum būti Fantazijos (pasakų) šalyje?
Dalia: Fantazijos šalyje norėčiau būti stebuklinga juoda didelė skrybėlė, kuri žino visas paslaptis, kuri gali išpildyti visų troškimus.

"Laimiukas" :Koks ypatingiausias tavo gyvenimo įvykis?
Dalia: Ypatingiausias gyvenimo įvykis – “Teatriuko” sukūrimas. Tam reikėjo daug svajoti, mąstyti, spręsti ir nuo pat pirmos dienos iki dabar – daug dirbti, kad “Teatriukas” būtų, augtų, gražėtų.

"Laimiukas": Ką labiausiai mėgai žaisti vaikystėje?
Dalia: Vaikystėje augau kaimo vienkiemyje, kur nebuvo jokiu kitu vaikų ir žmonių, tik mano bobutė ir senelis. Savaitgaliais atvažiuodavo tėvai ir daug dirbdavo kaime. Man tekdavo prisigalvoti žaidimų vienai – gamtoje (ganydavau viščiukus, žiemą čiuožinėdavau ant balos), šokdavau saulės apšviestame kambaryje – lyg scenoje. O labiausiai mėgdavau dainuoti.


"Laimiukas": Ar turėjai mėgstamiausią pamoką? Kokią ir kodėl?
Dalia: Mėgstamiausia pamoka – literatūra, o nemėgstamiausia – “darbai”, nes nesisekdavo megzti ir ruošti valgį (ir iki šiol).

"Laimiukas": Kokią geriausią gimtadienio dovaną esi gavusi?
Dalia: Gimtadienio dovanų visai neprisimenu. Gal todėl, kad mano gimtadienis – iš karto po šv. Kalėdų ir visas tas metas pilnas dovanų ir stebuklų. Tad niekada nelikadavo laiko švęsti atskirai gimtadienio. Gerai prisimenu Kalėdų senelio maišelyje rastus šviežius obuolius ir riešutus.

"Laimiukas": Koks tavo mėgstamiausias saldainis ar gardumynas?
Dalia: Mano mėgstamiausi saldumynai: pyragėlis su beze, pieninins šokoladas su riešutais, karamelė “Raugerškis” (nuo pat vaikystės).

"Laimiukas": Ar buvai iškrėtusi kokį negražų pokštą, už kurį gavai pylos?
Dalia: Paauglystėje vieną kartą išdaužiau draugės langą su morka… Norėjau jai pabelsti ir taip pakviesti į lauką, bet morka pasirodė labai kieta. Tada puoliau bėgti, bet paskui pagalvojau, kad čia nėra nieko tokio LABAI blogo, grįžau, atsiprašiau, juk aš netyčia.

"Laimiukas": Koks tavo „didelis“ noras dar neišsipildė?
Dalia: Kad visi visi žinotų “Teatriuką”.

 
Į viršų